iksas miksas

Jau kažkaip atsibodo. Atrodo, va, kad ir dabar atsikelčiau nuo kėdės ir kažką pakeisčiau. Rutiną pakeisčiau kitkuo. Kitokia rutina. Ir štai, lauktas ar nelauktas ateina suvokimas, kad nieko tu vaikeli, nepakeisi. Pirma, ne tavo jėgom. Antra, kantrybė dorybė, išauš ta diena, kai pasikeitimai patys ateis. Ir trečia, man pavydu, baltai pavydu žiūrėt į žmones, jaunus žmones, kurie turės ką papasakot savo vaikam. Turės papasakot kažką įdomaus apie tai, ką veikė būdami niolikiniai arba jau nelabai niolikiniai. Tik va, man atrodo, kad aš neturiu tokių prisiminimų. Linksmų, pašėlusių. Ir taaaip, aš dar nenusimenu, nesiruošiu mirt, laukiu išganingosios valandos, kada išskleisiu sparnelius iš dviejų plunksnų ir kažkur nuplasnosiu.
Vienas dalykas yra laukt, bet visai kitas dalykas yra netvert savam kaily. Noras ieškot, bandyt laimę, ieškot adatos šieno kupetoj žudo. Ir taip kekvieną dieną, rytą, vakarą. Gerai, kad pastarųjų naktų sapnų nepamenu. Nenoriu, kad tai pasibaigtų, bet ir nenoriu tokioj nežinioj gyvent. O gal jau laikas galų gale taip neskubint įvykių? Ir laukt, laukt, laaaukt.

*

be kainos ir dar su didele nuolaida!

Ar noras lygus akių gelmei? Ar jame galima įžvelgt daugiau nei tik tuščią norėjimą? Na, atrodo, kad taip. Juolab, kad tuštuma irgi yra užpildyta kažkuo. O ar blogai yra norėt to, kas buvo užčiuopta trumpą sekundės dalį? Bet būtent tokie momentai, netikėti, nieko nežadantys prikelia mintis naujam gyvenimui. Kartais reikia vien žvilgsnio, kad mėnesį turėtum išblukusį kažkieno portretą galvoje, kad suprastum, kad mielas žaidimas prasideda. Gal tęsis daugelį metų, gal jau pasibaigė, bet nėra jokios graužaties, jokio negatyvių emocijų šešėlio. O tada ir prasideda žydri svajų toliai. Su tokiom viltim, kurios net neišsipildžiusios išliks ilgam kažkur širdy.
Ech, rodos, pavasaris net ir pasibaigęs, nebūtinai turi išsinešti obelų ir vyšnių žydėjimą.

the white walls

Nežinau kur toliau gyvenimas nuves, bet jau dabar nerimauju dėl ateities. Ne paniškai, ne. Tiesiog visgi atėjo supratimas, kad iki šiol gyvenau labai jau komfortabilų gyvenimą. Kad ir kokių minčių apie to gyvenimo netobulybes buvo. Neaišku, į ką pateksiu vėliau. Kai galų gale laisvė paprašys ir aukų. Rožiniai akiniai apsidrumstė, bet man atrodo, kad geriau jausti kasdienybės kitimą jau dabar. Net tada, kai niekas dar radikaliai nesikeičia. Gal taip lengviau priprasiu prie artėjančių kitų kitimų.

ateik

-Aaa, čia vėl aš.
-Tu? Kuris Tu?
-Aš. Tiesiog aš.
-Nemačiau tavęs dar tokio.
-Matei. Tikrai matei. Tik tada aš buvau giliai. Tikrai giliai. Taip giliai, kur plika akim nepamatysi.
-Aš nesistengiau nieko giliau paviršiaus įžvelgti. Ar vertėjo? Padariau klaidą?
-Ne. Tai buvo ne klaida. Tai buvo pasirinkimas. Matyti tik tai, kas viršuj. Kol vandenys drumzlini, dugnas atrodo nepasiekiamas.
-O ar bandei kada jo siekt?
-Bandžiau. Grabaliojau ranka, bandžiau užčiuopt kažką neįprasto, dar neatrasto. Šnipštas. Ir žinai ką tada supratau?
-Ką?
-Kad to daryt nevertėjo. Nes negali pasikliaut tik vienu iš jutimų. Nes vanduo, kad ir koks skaidrus būtų, nesakys tau visos tiesos. Nes, kad ir koks grublėtas paviršius būtų, jis nesuteiks vilčių, kad gali būti švelnus. Nes niekada bandyti nėra taip skaudu, kaip iš anksto žinoti, kad bandymas nebus sėkmingas.

lept.

Šiaip aš niekada nebuvau arši. Niekam nedrąskiau akių, liaudiškai tariant, nemaištavau. Bet vienam žmogui atrodo, kad many gyvena pabaisa, kuri tik ir taikos ką nors nudobti, kuri trokšta kažkieno mirties. Kuri neturi jausmų, tik sausus principus. Ir nežinau ar ta persona žino, kad man irgi kartais noris rėkti. Tikriausiai ne, nes ji užspaudžia man burną ir kalba kaip svarbu turėt kitą žmogų. Tik va, tas kitas žmogus kartais nelabai žmogiškas.

O dabar rimtai...

Vos ne pirmoji daina(+klipas), kuri privertė rimtai susimąstyt apie pasaulį, kokiam mes gyvenam. Nelabai reperius tokius kaip Lupe Fiasco mėgau, bet 'Words i never said' pakeitė apie jį mano nuomonę. Patiko žodžiai:
I think that all the silence is worse than all violence
Fear is such a weak emotion, that's why I despise it
We're scared of almost everything, afraid to even tell the truth
So scared of what you think of me, I'm scared of even telling you
Sometimes I'm like the only person I feel safe to tell it to
I'm locked inside a cell in me, I know that there's a jail in you
Consider this your bailing out, so take a breath inhale a few
My screams is finally gettin free, my thoughts is finally yellin through!

Nors ten kiekvienas žodis su sava jėga. Ir šiaip, gerbiu tokius žmones, kūrėjus, dainininkus, kurie nesistengia lįst į subines, atsiprašant masėm, gali ir sugeba išreikšt savo nuomonę, o ne tik padainuoti apie tai, kaip šoks iki pasaulio pabaigos, kaip moka skaičiuot iki trijų. Nes kai pagalvoji, tai į nelabai gerą pusę viskas ritas, žmogus žmogui priešas. Aišku, niekada pasaulis nebuvo idealus, bet. Bet kiekvienas galėtų pasistengt ne tik dėl savo gerovės, bet ir dėl kito. O pastaruoju metu varomoji visa ko jėga tapo vadžia, pinigai, populiarumo, garbės siekis. Civilizacija tokia, visgi.

Kas atėjo? Kas prasidėjo?

Vup vup vup. Vasaraa. Rodos, ir paukšteliai paklaiko iš to džiaugsmo. Čiurliai aplink langus ratus suka kažkaip įtartinai greitai... Bet, ai, juk vasara. Visiem viskas dzin, karšta, nieks valgyt nenori, niekam nieko neskauda, visi dehidratuoja ir vargo nemato. Gaila, tik, kad palmių nėra arti manęs. Ot kokoso pieno norėčiau... Ne, o jei rimtai, tai pirmoji vasaros naktis buvo daugiau nei puikiai nuteikianti. 1/3 laiko gaudžiau hiperaktyvų uodą. (Nesuprantu, jis gal teleporto meistras, nes kas 15s kažkaip įspūdingai keistai dingdavo iš mano matymo lauko) Kitą 1/3 laiko dalį gulėjau pasislėpus po beveik aklinai užklota kaldra. Visą kitą laiką buvau skaniai kramsnojama. Labai noriu tikėt, kad vasarai Naujųjų metų sutikimo taisyklė negalioja ('kaip sutiksi, taip ir gyvensi tuos metelius', šiuo atveju, vasarą). Bet kokiu atveju, smagu. Smagiau nei plėšytis darant projektus projektėlius, vien tam, kad paskui jie būtų papildomos prakuros kažkieno pečiui.
Visgi laukiu kada gi pamatysiu jūrą. Papramogausiu, paiždykausiu, nuo mokslų poilsiausiu, diskotekoj išsikrausiu. Xixi. Aišku, jau dabar puikiai suvokiu, kad ne viskas eisis taip, kaip aš noriu, kaip galbūt norėčiau, beet juk nieks nevykst be priežasties (: tik va, vasara tai kažkaip visai be priežasties atėjo :>>