Jau kažkaip atsibodo. Atrodo, va, kad ir dabar atsikelčiau nuo kėdės ir kažką pakeisčiau. Rutiną pakeisčiau kitkuo. Kitokia rutina. Ir štai, lauktas ar nelauktas ateina suvokimas, kad nieko tu vaikeli, nepakeisi. Pirma, ne tavo jėgom. Antra, kantrybė dorybė, išauš ta diena, kai pasikeitimai patys ateis. Ir trečia, man pavydu, baltai pavydu žiūrėt į žmones, jaunus žmones, kurie turės ką papasakot savo vaikam. Turės papasakot kažką įdomaus apie tai, ką veikė būdami niolikiniai arba jau nelabai niolikiniai. Tik va, man atrodo, kad aš neturiu tokių prisiminimų. Linksmų, pašėlusių. Ir taaaip, aš dar nenusimenu, nesiruošiu mirt, laukiu išganingosios valandos, kada išskleisiu sparnelius iš dviejų plunksnų ir kažkur nuplasnosiu.
Vienas dalykas yra laukt, bet visai kitas dalykas yra netvert savam kaily. Noras ieškot, bandyt laimę, ieškot adatos šieno kupetoj žudo. Ir taip kekvieną dieną, rytą, vakarą. Gerai, kad pastarųjų naktų sapnų nepamenu. Nenoriu, kad tai pasibaigtų, bet ir nenoriu tokioj nežinioj gyvent. O gal jau laikas galų gale taip neskubint įvykių? Ir laukt, laukt, laaaukt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą