ateik

-Aaa, čia vėl aš.
-Tu? Kuris Tu?
-Aš. Tiesiog aš.
-Nemačiau tavęs dar tokio.
-Matei. Tikrai matei. Tik tada aš buvau giliai. Tikrai giliai. Taip giliai, kur plika akim nepamatysi.
-Aš nesistengiau nieko giliau paviršiaus įžvelgti. Ar vertėjo? Padariau klaidą?
-Ne. Tai buvo ne klaida. Tai buvo pasirinkimas. Matyti tik tai, kas viršuj. Kol vandenys drumzlini, dugnas atrodo nepasiekiamas.
-O ar bandei kada jo siekt?
-Bandžiau. Grabaliojau ranka, bandžiau užčiuopt kažką neįprasto, dar neatrasto. Šnipštas. Ir žinai ką tada supratau?
-Ką?
-Kad to daryt nevertėjo. Nes negali pasikliaut tik vienu iš jutimų. Nes vanduo, kad ir koks skaidrus būtų, nesakys tau visos tiesos. Nes, kad ir koks grublėtas paviršius būtų, jis nesuteiks vilčių, kad gali būti švelnus. Nes niekada bandyti nėra taip skaudu, kaip iš anksto žinoti, kad bandymas nebus sėkmingas.