heart on your cheek

Tuo pačiu metu ramuma, tiksliau stūmimas realybės į nuošalę, ir pamažu atūžiantis stresas. Sunku susivokt realybėj, tiesą sakant. Pykstu ant savęs, bet tuo pačiu apsimetu, kad niekas nesikeičia ir nesikeis. O šiandien ryt dar sau uždaviau klausimą: Ar aš laiminga. Ir pasijaučiau taip, lyg jau senai negyvenčiau šioj žemėj. Ech... Sumaištis galvoj. Šneku, bet daug nedarau. Laukiu stebuklo. 

langelis linijom

Keisčiausios Velykos kažkaip išpuolė. Pirma, tai galbūt dėl to, kad net namie negaliu atsipalaiduot, amžinai turiu apsimest, kad vienas žmogus tiesiog neegzistuoja. O kai kažkas parodo jo egzistenciją, mane tai išmuša iš vėžių. Apskritai, nesuvalgiau nė vieno kiaušinio, sakyčiau, praeitas sekmadienis buvo daaaug velykiškesnis dar ir dėl oro. Šiandieninis kažkoks patrūkęs visiškai, apsiniaukę, o ir kelis kartus snigo. Kaip bebūtų, kas skaitot- su Velykoom. Gerų nuotaikų, ramybės visapusiškos ir harmonijos. 

Ai, kažkaip Ritos balsas man patiko, o ir Tinie simpatiją jaučiu, tai toks duetukas visai patiko.

Dar kas be ko, pažiūrėjau ,Paranormal Activity 3'. Jei atvirai, tai jau kokį pusmetį laikiau saugų atstumą nuo siaubo filmų, nes streso ir adrenalino pakankamai ir realiam gyvenime būdavo, tai eikvot nervus žiūrint kažką a la baisuokliško, nesinorėjo. Visgi, kažkaip internete užtikau online žiūrėt trečią dalį, tai galvoju, kodėl gi ne? Vaaat šitas siaubukas, tai man visad patiko, daug žmonių girdėjau sakant, kad nieko baisaus, nieko kraupaus, neišsigandau, neverta gaišt laiko, bet man tokie paranormalūs reiškiniai daug smagiau nei pjūklai. Juos žiūrėdama galiu jaust tik skrandžio turinio neapsisprendimą, ar likt skrandy, ar keliaut į dienos šviesą pro burną. Ir šlykštumą. O va čiaa, jau kitas reikalas, galvojau, kad jau trečioj daly bus nieko gero, bet buvo tikrai daugokai vietų, kurių metu pašokau nuo kėdės, ar bent jau bijojau žiūrėt į ekraną. Visą filmo laiką - įtampa. Žiūrėjau dienos šviesoj, nežinau kas būtų buvę, jei būtų tekę tai spoksot vidury nakties.. Žodžiu, trečia dalis tikrai nebloga, kam patiko pirmos dalys, gal nenusivils ir trečia. Aš, asmeniškai, gal dar norėčiau ir ketvirtos dalies, bet nemanau, kad iš tos pačios istorijos bus galima kažką dar išpešt.

let's hi

Prisipildo tuštuma, nes kitaip nemoka. 

nežinau kodėl visuomet pirmas sakinys kažkuo siejasi su priešingybėm. Jei sakyčiau, kad gėris pilnas blogio, nežinau ar pavirsčiau filosofe, bet iš dalies ši mintis gili. Ir tuo pačiu banali. 

Ir braškių norėčiau. 

Ir vasaros, ir laisvės. Ir, kad nieko nebus, lyg ir aišku. Kad nelabai suvokiu, kokiam vežime sėdžiu, kad pati sprendžiu savo likimą ir tai darau toli gražu nelabai atsakingai.

O ką darau atsakingai?

Valgau saldumynus, svaigstu apie dalykus be pradžios ir pabaigos.

Blaškaus labirintuos, ir nežinau, ar man tai patinka, ar ne. Ties tuo gal reiktų ir sustoti. Kažkaip painiava visiška ir visiška raizgalynė. Kuo noras skiriasi nuo nenoro? Nes man sunku nubrėžti ribą, ko trūksta iki to, nežinia. 

Atrodo, kad leidžiu kitam nuspręst kas man tinkama. Na, tai nėra svarbūs dalykai. Tokie, nuo kurių priklausytų daugiau nei mano pieštuko vieta ant rašomojo stalo. Tiesiog tai žlugdo. Nesmarkiai, nežymiai, bet sunku tikėt vienu dalyku, kai jau nebetiki, nes kita svajonė jau ant slenksčio. 

Ir vėl kažkaip nelinksmai.

o pavasariu tikėjom. Ateis. Ateis. Kaip ėjo, taip ir eis.