let's hi

Prisipildo tuštuma, nes kitaip nemoka. 

nežinau kodėl visuomet pirmas sakinys kažkuo siejasi su priešingybėm. Jei sakyčiau, kad gėris pilnas blogio, nežinau ar pavirsčiau filosofe, bet iš dalies ši mintis gili. Ir tuo pačiu banali. 

Ir braškių norėčiau. 

Ir vasaros, ir laisvės. Ir, kad nieko nebus, lyg ir aišku. Kad nelabai suvokiu, kokiam vežime sėdžiu, kad pati sprendžiu savo likimą ir tai darau toli gražu nelabai atsakingai.

O ką darau atsakingai?

Valgau saldumynus, svaigstu apie dalykus be pradžios ir pabaigos.

Blaškaus labirintuos, ir nežinau, ar man tai patinka, ar ne. Ties tuo gal reiktų ir sustoti. Kažkaip painiava visiška ir visiška raizgalynė. Kuo noras skiriasi nuo nenoro? Nes man sunku nubrėžti ribą, ko trūksta iki to, nežinia. 

Atrodo, kad leidžiu kitam nuspręst kas man tinkama. Na, tai nėra svarbūs dalykai. Tokie, nuo kurių priklausytų daugiau nei mano pieštuko vieta ant rašomojo stalo. Tiesiog tai žlugdo. Nesmarkiai, nežymiai, bet sunku tikėt vienu dalyku, kai jau nebetiki, nes kita svajonė jau ant slenksčio. 

Ir vėl kažkaip nelinksmai.

o pavasariu tikėjom. Ateis. Ateis. Kaip ėjo, taip ir eis.