Tuo pačiu metu ramuma, tiksliau stūmimas realybės į nuošalę, ir pamažu atūžiantis stresas. Sunku susivokt realybėj, tiesą sakant. Pykstu ant savęs, bet tuo pačiu apsimetu, kad niekas nesikeičia ir nesikeis. O šiandien ryt dar sau uždaviau klausimą: Ar aš laiminga. Ir pasijaučiau taip, lyg jau senai negyvenčiau šioj žemėj. Ech... Sumaištis galvoj. Šneku, bet daug nedarau. Laukiu stebuklo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą