Kojos nesiekė žemės, akys matė daugiau, nei tai, kas yra. Ir nežinia, ar per daug svajojau, ar per daug skubėjau, bet viskas baigta. Nei vilties, nei paguodos. Et. O pavasaris dar toli. Na, bent jau šaltais žiemos vakarais pūvantys drugeliai pilve primins apie saulėtą rudenį. Saulėtas dienas. Saulėtas viltas. Ir nieko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą