Dabar rašydama suprantu, kad žmogus gali trypt mane, malt į miltus, o aš ir toliau tyliai mylėsiu. Nepagarbą keisiu į pagarbą. Ir tiesos nenešiu aikštėn, nes kam? Svarbu, kad sąžinė švari, o jau jų reikalas tikėt, ar ne.
Ir šiaip, net atsiprašymo nereikalauju. Tik ramybės. Ir tai, net ne sau.
2 komentarai:
Aš ir dažnai pagalvoju koks niūrus mano gyvenimas... Tačiau jo nutraukti tikrai nenoriu, manau, kad ateitis mane nustebins. Beje, tavo blogas nuostabus. :)
www.intoindigo.blogspot.com
Tai va, tas tikėjimas šviesesniu rytojum ir gelbėja dažnai, pozitivių minčių suteikia.
Ir ačiū, netikėtas komplimentas, bet labai malonus :>
Rašyti komentarą