tai sakai laikas spaudžia....?

Kai orų prognozės pasidaro ypač svarbios. Ir kai man pažvelgus į sniegą nuotraukose pasidaro taaaaip jauku ir šilta širdy. Ir atrodo, kad tyloj vyksta stebuklai.


Diagnozė:naivuolė. Ech, man atrodo, kad skaudės.

+

Mielai susinaikinčiau, bet čia būtų daugiau vaizdų kitiem, kas kainuoja per daug. O man šnipštas. Ir šiaip, pff, aš per daug myliu gyvenimą. Kad ir koks nelabai fainas jis būtų. Nors iš kitos pusės, jei dar sugeba man linkėt kažko blogesnio, tai motyvuoja tą blogį pamatyt.
Dabar rašydama suprantu, kad žmogus gali trypt mane, malt į miltus, o aš ir toliau tyliai mylėsiu. Nepagarbą keisiu į pagarbą. Ir tiesos nenešiu aikštėn, nes kam? Svarbu, kad sąžinė švari, o jau jų reikalas tikėt, ar ne.
Ir šiaip, net atsiprašymo nereikalauju. Tik ramybės. Ir tai, net ne sau.

Aš būsiu tau rakštis, būsiu rožės žiedlapis, nebūsiu aš.

Viskas per daug 'dzin', kad man tai nerūpėtų, bet nesunku surasti tašką, kur nukeliavus galėčiau pamiršti ką reiškia prisiminti.
Ir dabar man jau metas nušvist. Timpt savo mažo laivelio virvutę, ir štai, jis jau rėžia bangas. Gal ir gerai, kad nepamatysiu kaip atsitrenkia į uolas. O manęs niekas taip ir nepaklausė, ar mojuoti energingai dar nepavargau.
Žibutės žibėjo, žaliavo žolė, žingsniavo žolėdis, žiūrėjo .... Žiūrėjo.