Vot vot voot. Jaučiu, kad viduj yra prisikaupę kalnai visko. Kalnai. Tikrai per daug. Bet taip sunku (o gal aš tik nenoriu) viską mesti lauk. Bijau pamiršt? Bet kokiu atveju, pastaruoju metu ypatingai ryškiai iškilo į paviršių faktas, kad mano mintis/jausmus sujaukti lengviau nei išmaišyti cukrų arbatos puodely. Ir dažniausiai visus mano 'virsmus' įtakoja ne kažkieko įtaka. Turiu omeny, ne tiesioginė įtaka, nurodymai, o mano pačios pojūčiai: kvapai, garsai, vaizdai. Apninka. O kai apninka, tai visu 100procentų.
Matyt, giliai širdy visgi esu perfekcionistė. Savo gyvenimo moto 'padarysiu paskutinę minutę' galiu traktuoti kaip patį tikriausią priešinimąsi savo prigimčiai. Arba aš jau nežinau kokia mano prigimtis, arba aš esu sudaryta iš tiek daug mažų dalelių ir aš žinau tik mažulytę jų dalį. Tai, ką mato ir kiti.
Tada atsiranda raktas į savęs ieškojimą. Tuo pačiu, tai- aplinkinių nagrinėjimas ir paieškos. Ironijos, dvi medalio pusės. Norai. Svajonės.
Kažkur skaičiau, kad kuo aiškiau susikursi ateities vizijas savo galvoje, tuo daugiau galimybių, kad tai išsipildys. (Arba ne. Bet čia jau kitam kartui) Ir kas per ironija! Kai atsirado kažkas, dėl ko būčiau gulus kryžium, mano vaizduotė čekšt ir tapo niekine. Galvojant būtent apie tai, ko trokštu, smegenys užsirakina. Ląstelės reikia: Neverta! Neverta net galvot apie tai!
Ir aš pasiduodu. Tokiais momentai lengviau žvelgiu į praeitį, svarstau kas būtų tokiu ar kitokiu atveju. Perkratau visus gražiausius momentus ir jaučiu, kaip prisiminimai pamažu atslūgsta. Nutolsta. Ir aš vėl galiu šviesiu protu svajot.
Bet palaaa. Ne, tikroji 'aš' nenori nieko, susijusio su tuo, ko kažkada troškau, norėjau. Įspėjamieji signalai? Amnezija? Ar aš tiesiog einu iš proto?
O gal... ? O gal ne?
Man atrodo, moku už laimę mažais pinigėliais. O tie pinigėliai, svajonių krislai. Gal kai baigsiu mokėt, mintys išsivalys ir aš vėl mokėsiu kurt vizijas.
Vizijas be stabdžių!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą