Likimas liepia lipt į spąstus.

Pasiklydau, pasimečiau, pamečiau, pasirodė ir vėl dingo. Atrodė kaip jūra, įlipau į balą. Purvo nedaug, abejonių daugiau. Vėl iš naujo, o gal jau kitaip? Atrodo, kad lėtai grimzti smagiau nei nert iškart ligi pat dugno ir nusivilt, kad dugnas ne taip toli, kaip tikėjais.