vat ir pažiūrėjau.

Romantinis, bet toli toli iki banalybių. Tiesiog gražu (:

Vingrybės.

Tiriu, ieškau, laukiu. Tingiai laukiu. Plaukiu pasroviui, kartais pamakaluoju rankom, akimirkai pagalvoju, kad jau skęstu. Bet ne, suklydau. Gerai, kad tik tokios klaidos bebūtų. Bet ir toliau einu, brendu, klampoju per tirštą smėlį, sukežusią žemę ir ieškau, stoviu neįmanomose vietose, žvelgiu į neįmanomas tolumas. Kažkas praskrenda, praplaukia, paliečiu ranka. Kartais jaučiu šaltas, suledėjusias plunksnas. Kartais, minkštą, jaukų kailiuką. Bet man gera paliesti ir viena, ir kita. Tiesiog smagu ir gera.

Tyla prieš audrą.

Nu, vat, man kažkaip pastaruoju metu su tom audrom visur rišas. Nujaučiu, kad kils koks uraganiūkštis, nors iš tiesų jau kažkur toooli tooli už krūtinės ląstos tupi mažytis nerimas, rytoj jis pasieks savo klestėjimo pusiaukelę, o va, ketvirtadienį mirsiuuu. Nors žinau, kad per smarkiai į viską reaguoju. Bet juk pavasaris. Viskas hiperbolizuojas, tampa oooooi, kaip svarbu ir ne dzin. Nes saulytė vėl šviečia, ant šaltos žolytės pagulėt kviečiaa.
O vat, daar kas. 'The naked and famuos' kažkaip labai atitinka mano vasaos laukimo nuotaikas. Vyyy!

Likimas liepia lipt į spąstus.

Pasiklydau, pasimečiau, pamečiau, pasirodė ir vėl dingo. Atrodė kaip jūra, įlipau į balą. Purvo nedaug, abejonių daugiau. Vėl iš naujo, o gal jau kitaip? Atrodo, kad lėtai grimzti smagiau nei nert iškart ligi pat dugno ir nusivilt, kad dugnas ne taip toli, kaip tikėjais.