Miegosiu.

Labas vakaras.
Su ketvirtadienio vakaru visus! Tiesiog negalima neatšvęst tokios didžios dienos. Ypač kai liko tik(!) 2 darbo dienos.
Džiūnu prie kompo tikrąja žodžio prasme. Namų darbai padaryti pusėtini. Dzin visom prasmėm. Dzin, kad ryt būtinai būsiu šūdinos nuotaikos (dėl neparuoštų namų darbų, pervargimo ir pan.), kurią bandysiu maskuot šypsena ir juoku. Tai kaukė? Galbūt. Bet nuo šios kaukės gyventi pasidaro lengviau.O dabar.... Nieko kito nenoriu, kaip tik krist į lovą ir miegot bent 3 paras. Tikiuos, kada nors šis mano planas išdegs. O dabar... Dabar teks pasitenkinti super duper neskaniu miegu. Skanus jis būna nebent savaitgaliais. (Dieve, greičiau ateitų savaitgalis.) Tuomet bent sapną kokį susapnuoju. Kad ir koks kvailas jis būtų.
Ką gi. Baigiu savo pesimistikos persmelktą post'ą. Tikrai atsiprašau, jei kam sugadinau nuotaiką savo kudakavimais. Stengsiuos pasitaisyt. Labanakt.
Miegosiu.

Pirmadienis.

Hm. Savaitės pradžia, o aš jau jaučiuos pavargusi. Vien žodis ''pirmadienis'', nesvarbu kokia kalba tai beskambėtų, varo vėžį. Labai tikiuos išgyvent iki šeštadienio (penktadienio) nenusišovus su durų rankena.
Kitom Kalėdom Senelio Šalčio prašysiu rožinių akinių. Nuspręsta.

O.R.B.I.T.

Oras. Kaip pavasarį- tikrai nevykęs. Net labai nevykęs. Sninga. Vėl. Praėjusią žiemą tai būtų suteikę daug džiaugsmo. Kaip žinia, ši žiema ne praeita, tad nėra ko tikėtis, kad kas nors tuo sniegu dar džiaugiasi. Nors, kas čia žino. Kokia Sniego Karalienė tik ir meldžiasi, kad sniegas niekada nedingtų. Atrodo, kad kol kas kažkas iš Debesų išklauso Jos maldas. Ir jas netgi pildo. Geraiii, pavasaris juk turi kažkada ateiti. Ir ateis. Tikiuos.

Raktas į sapnus. Sapnuoti ir žinoti, ką tai reiškia. Bent vieną kartą norėčiau žinoti, ką žada ateitis. ''Kitą kartą'' matyt sako Sapnai man. Puiku. Lauksiu.
Bėda. Bėdos. Jų daug. Galimybės tik dvi- atsiriboti arba pasiduoti. Sorry, bet arba aš nesugebu atsiribot, esu tam per silpna. Arbaaa. Einu tiesiai į bėdas. Ieškau jų. Surandu ir pasineriu visa galva. Nesvarbu, mano jos ar ne. Atsiduodu bėdų sprendimų būdų ieškojimui taip, kad kapiš mano komunikacijai. Kapiš man. Galvoj skamba vieninteliai žodžiai ''Ką daryt?!'' Noriu pagalbos, bet bijau jos prašyt. Ne todėl, kad būtų gėda, bet todėl, kad... Todėl, kad nenoriu kažkam užkrauti jų. Pati jas užsikraunu. Nežinau, gal tai skamba pagyrūniškai altruistiškai, bet... Ar tai blogai? Dabar pradėjau galvoti, kad taip. Juolab, kad taip savęs laimingesne nepadarau. Stengiuos į gyvenimą žvelgt optimistiškai, bet kai atslenka JI- bėda, aš tampu mažu bejėgiu padaru po jos padu. Laikas kažką keist.
I can fly... Negaliu, klausau ir klausau Lamb- My Angel Gabriel. Jaučiu greit tikrai įtikėsiu, kad galiu skraidyt.
Trūksta. Ko? Nežinau. Kai sužinosiu, klausimų nekils. Velniai rautų, rimtai, kas man daros?! Kai nieko neturi, nieko ir nereikia. Reiškia turiu per daug? Whatever.

Say something.

Paskaičiau vieno žmogaus blog'ą ir žiauriai užsimaniau pati kažką papaišyt savo geriausiam draugui, Internetui. Sorry, vienam iš geriausių. Faktinė klaida.
Tai vaa. Pradžioj aplankiusios Mūzos rašymo. Pastaruoju metu Jos mane ne kiek aplankė, kiek aplenkė. Žodž. Emm, nuo ko čia pradėjus....
Pagaliau pavasaris. Panašiau į žiemą, bet su Motina Gamta nepasiginčysi. Maždaug taip atrodo mano kiemas. Skirtumas tik tas, kad šviečia saulė. Kaip ir galima eit degintis.
Aii, nu bet kam aš čia taip nusišneku... Geriau eisiu pagaliau, išlipsiu iš pižamos, sukirsiu keletą sumuštekų (į storumą!!!), išgersiu arbatytės su medum (į sveikatą!!!) ir galų gale pradėsiu savo dieną.
Nemėgstu tokių dienoraščių, kuriuose tiesiog aprašomi dienos įvykiai, ir nieko daugiau. Tikiuos, manasis blog'as į tokį neperaugs.
Iki mielas Internete, mieli elektros ar kokie ten laidai, kuriais Tu mane pasieki. Čiuz.