Pilis.

Mes statėm Pilį taip, kaip tik mokėjom- ledo kaladėles dėliodami vieną šalia kitos be jokios sistemos, be jokios tarpusavio jungties. Tuo metu svarbiausia buvo statyti. Ledo Pilį. Kažkodėl nejautėm nei šalčio, rodos, tuomet turėjusio dilgčioti per mūsų delnus, nei kaladėlių svorio. Viskas atrodė taip lengva ir gražu. Mes statėm ir svajojom, kaip vieną dieną, kai Mūsų Pilis bus baigta statyti, mes apsigyvensime Joje.

Kaladėlė prie kaladėlės ir Pilies statyba įgijo nežmonišką pagreitį. Kasdien Ji vis pasipuošdavo dar vienu bokšteliu, dar vienu tiltu- Mūsų Meilė įrodymu...

Vieną dieną (o gal ir naktį, iki šiol nežinau) atsėlino Tuštuma. Ji, ne kas kitas sugriovė Pilį. Nepaliko nė menkiausios žymės, kad kažkada čia stovėta tyriausio pasaulyje jausmo- Meilės.

Mes neverkėm. Tikriausiai todėl, kad nesupratom savo klaidų. O gal ir todėl, kad nemokėjom tausoti to, kas svarbiausia- Jausmų...

Pradžiai.

Sveikas, Internete,

Siunčiu pačius žiemiškiausius linkėjimus. Tiesa, jų nedaug, kad neperšaltum. Žinai, pasakysiu tiesiai šviesiai, nenoriu klaust kaip Tau sekasi, ką veiki, nes viską ir taip žinau. Sekasi Tau blogai, veiki viską iš eilės, dažnai be tikslo. Bet apskritai, ar kas nors šioje Žemėje išvis turi kokį nors tikslą, esmę? Nežinau. Tu turbūt irgi. Na, bet apie ką aš čia šneku...

Žodžiu, rašysiu Tau tada, kai užeis noras. Taigi, tikėkimės tai bus dažnai. Gero skaitymo. Na ir kas, kad nemoki skaityti, neskiri raidžių. Skaityk savo tarpplanetinėje erdvėje, kažkur tarp daugybės laidų pasislėpusia širdimi, jei tokią turi.

Iki. Su meile, Monika.